Sde Boker (hebrajiškai: שְׂדֵה בּוֹקֵר, lit. Ganyklų laukas) yra kibucas Negevo dykumoje pietų Izraelyje. Geriausiai žinomas kaip pirmojo Izraelio ministro pirmininko Davido Ben-Guriono pensijos namai, jis priklauso Ramat HaNegevo regioninei tarybai. 2019 m. čia gyveno 479 žmonės. Ankstyvuoju islamo laikotarpiu, nuo VII a. pabaigos iki IX a. pradžios, čia egzistavo didelė žemės ūkio ferma arba mažas kaimas. Yra išlikę dešimtys struktūrų, įskaitant mečetę, šalia kurios buvo rasta šimtai arabiškų užrašų. Šiuolaikinis kibucas buvo įkurtas 1952 m. gegužės 15 d. buvusių karių, įskaitant Yehoshua Cohen, kuris 1948 m. nužudė Jungtinių Tautų pasiuntinius Folke Bernadotte ir André Sérot. 1953 m. ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurion atsistatydino ir persikėlė į kibucą. Nors 1955 m. jis grįžo į politiką, jis gyveno kibuce iki savo mirties 1973 m., kai buvo palaidotas netoliese Midreshet Ben-Gurion kartu su savo žmona Paula Ben-Gurion. Ben-Gurion persikėlė į kibucą, įkvėptas savo vizijos apie Negevo dykumos kultivavimą ir aplinkinių miestų, tokių kaip Jeruhamas ir Dimona, plėtrą. Jis tikėjo, kad galiausiai Negevas taps namais daugeliui žydų, kurie persikels į Izraelį, ir manė, kad Sde Boker yra pavyzdys, kurio turėtų būti sekama. Jo namai vėliau buvo paversti muziejumi. Savo oficialiuose raštuose Ben-Gurion dažnai mąstė apie savo pastangas atgaivinti Negevą: „Dykuma suteikia mums geriausią galimybę pradėti iš naujo. Tai yra esminis mūsų atgimimo Izraelyje elementas. Nes tik valdydamas gamtą žmogus mokosi valdyti save. Šia prasme, labiau praktine nei mistine, aš apibrėžiu mūsų išpirkimą šioje žemėje. Izraelis turi toliau puoselėti savo tautiškumą ir atstovauti žydų tautai, neatsisakydamas savo šlovingos praeities. Tai turi užsitarnauti – o tai nėra lengva užduotis – teisę, kurią galima įgyti tik dykumoje. Kai šiandien pažvelgiau pro savo langą ir pamačiau priešais mane stovintį medį, vaizdas sužadino manyje didesnį grožio ir asmeninio pasitenkinimo jausmą nei visi miškai, kuriuos perėjau Šveicarijoje ir Skandinavijoje. Nes mes pasodinome kiekvieną medį šioje vietoje ir laistėme juos vandeniu, kurį suteikėme daugybės pastangų kaina. Kodėl motina myli savo vaikus? Nes jie yra jos kūrinys. Kodėl žydas jaučia artumą su Izraeliu? Nes viskas čia dar turi būti atlikta. Tik nuo jo priklauso dalyvauti šiame privilegijuotame kūrybos akte. Medžiai Sde Boker kalba su manimi kitaip nei medžiai, pasodinti kitur. Ne tik todėl, kad dalyvavau jų sodinime ir priežiūroje, bet ir todėl, kad jie yra žmogaus dovana gamtai ir žydų dovana jų kultūros kompostui.“ Wikipedia