Jeremijas
Aprašymas
Jeremijas – drąsus vyras
Norint suprasti Jeremiją, turime suprasti jo tautą, jo žinią ir jo problemas. Jis turi daug svarbių žinučių savo kartai ir uoliai įspėja apie artėjančią pražūtį. Tačiau, palyginti su Izaiju, jis siūlo mažai vilties dėl ateities atstatymo. Jo laikais, ypač po Josijo mirties, teismas yra neišvengiamas. Siekdamas sugrąžinti savo kartą pas Dievą, Jeremijas daugiausia dėmesio skiria savo laikų problemoms. Jeremijas, kuris keturiasdešimt metų Judėjos karalystės egzistavimo metu skelbė svarbias žinutes žmonėms, kalba apie savo asmenines patirtis daugiau nei bet kuris kitas Senosios Sandoros pranašas.
Keturiasdešimt metų tarnystės
Maždaug tuo metu, kai Manasas paskelbė apie sosto įpėdinio Josijo gimimą, Jeremijo gimimas Anatote praktiškai nepastebėtas. Jeremijas užaugo kaime, maždaug keturiasdešimt penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo sostinės, todėl gerai pažino įvykius, kurie sukrėtė Jeruzalę.
Josijas tapo karaliumi būdamas aštuonerių, kai buvo nužudytas Amonas (640 m. pr. Kr.). Per aštuonerius metus šešiolikmetis karalius aiškiai rūpinosi Dievo klausymusi. Po dar ketverių metų Josijas žengė pirmuosius teigiamus žingsnius tautos nuodėmių išvalymui. Jeruzalėje ir kituose miestuose nuo Simeono pietuose iki Naftalio šiaurėje buvo sunaikinti svetimų dievų šventyklos ir aukuro vietos. Būdama jaunas, dar ne dvidešimties, Josijas girdėjo daug pokalbių savo kunigiškoje šeimoje apie naujo karaliaus religingumą.
Apie 627 m. pr. Kr., šalyje vykstant reformai, Jeremijas buvo pašauktas į pranašišką tarnystę. 1 skyrius neatskleidžia, kur jis tuo metu buvo ar kaip buvo pašauktas. Skirtingai nei Izaijo didinga vizija ar Ezechielio išsami ir detali pranašystė, Jeremijo pašaukimas išsiskiria paprastumu. Tačiau Jeremijas gerai žinojo, kad Dievas jį pašaukė būti pranašu. Šis pašaukimas patvirtintas dviem paprastomis vizijomis. Migdolų šakelė simbolizavo užtikrintumą, kad pranašiškas žodis bus įvykdytas, o verdančio puodo vaizdas iliustravo jo žinios pobūdį. Jeremijas suprato, kad susidurs su stipria opozicija, bet Dievas taip pat pažadėjo jam suteikti jėgų atremti bet kokius išpuolius ir išgelbėti jį pavojų atveju.
296 Senasis Testamentas kalba
VII.
JEREMIJO LAIKO LAIKO JUOSTĖ
650 – Jeremijo gimimo apytikslė data
648 – Josijo gimimas
641 – Amono įžengimas į Dovydo sostą
640 – Josijo įžengimas į sostą
632 – Josijas pradeda ieškoti Dievo
628 – Josijas inicijuoja reformą
627 – Jeremijo pašaukimas į pranašišką tarnystę
626 – Nebopolasaro įžengimas į Babilono sostą
622 – įstatymo knyga rasta šventykloje – Velykų šventė
612 – Ninevė nukariavimas
610 – Haranas užimtas babiloniečių
609 – Josijas nužudytas – trijų mėnesių Jehiochazo valdymas Asirų-egiptiečių armija palieka Harano apgultį ir juda į Karkemį Jehiojakimas pakeičia Jehiochazą Judėjoje
605 – metų pradžioje egiptiečiai iš Karkemio prie Quramati nugalėjo babiloniečius Babiloniečiai lemiamoje mūšyje nugalėjo egiptiečius prie Karkemio pirmoji Judėjos tremtis – Jehiojakimas prisiekė ištikimybę Babilonui Nebukadnecaro įžengimas į Babilono sostą
601 – neryžtinga babiloniečių ir egiptiečių kova
598 – Jehiojakimas mirė – Jeruzalės apgultis
597 – po trijų mėnesių valdymo Jehiochinas paimtas į nelaisvę antroji tremtis – Zedekijas karalius
588 – sausio 15 d. prasideda Jeruzalės apgultis Aprijo įžengimas į Egipto sostą
586 – liepos 19 d. babiloniečiai įžengia į Jeruzalę rugpjūčio 15 d. šventykla sudeginta Gedalijas nužudytas – migracija į Egiptą
19. skyrius 297
Iš pirmųjų aštuoniolikos Jeremijo tarnystės metų (627–609) Biblijos įrašai mažai ką atskleidžia. Nei pats pranašas, nei to meto istorikai neužsimena, ar jis viešai dalyvavo Josijo reformoje, prasidėjusioje 628 m. ir pasiekusioje kulminaciją Velykų šventėje 622 m. Kai šventykloje buvo rasta įstatymo knyga, ją karaliui aiškino ne Jeremijas, o pranašė Huldah. Tačiau iš paprasto teiginio, kad Jeremijas gedėjo Josijo mirties 609 m. [2Met 35:25 ] ir dėl religijos domėjimosi, kurį dalijosi tiek pranašas, tiek karalius, galima logiškai daryti prielaidą, kad Jeremijas aktyviai rėmė Josijo reformą.
Sudėtinga tiksliai nustatyti, kiek Jeremijo pranašysčių, įrašytų jo knygoje, atspindi Josijo laikus. Izraelio apkaltinimas dėl nuopuolio [Jer 2:6 ] dažniausiai datuojamas jo tarnystės pradžios metais. Nors tuo metu masės dar nebuvo įsitraukusios į tautos atgimimą, tikėtina, kad Josijo valdymo metu Jeremijas susidūrė su minimaliu pasipriešinimu.
Nors nacionalinės problemos, susijusios su Asirijos kišimusi į Judėjos vidaus politiką, atslūgo, o Judėja mėgavosi išskirtine nepriklausomybe Josijo laikais, įvykiai Tigro ir Eufrato regione Jeruzalėje buvo stebimi su įtampa. Optimistiškas požiūris, susijęs su Josijo reforma, neabejotinai sumažino baimę, kad Rytuose kils Babiloniečiai. Žinia apie Ninevės žlugimą 612 m. tikriausiai buvo pasitikta džiugiai Judėjoje ir suprasta kaip Asirijos kišimosi į Judėjos politiką pabaiga. Tačiau baimė dėl Asirijos galios augimo paskatino Josiją sustabdyti egiptiečius Megide (609 m. pr. Kr.) ir neleisti jiems padėti Asirijai, traukiančiai prieš besiveržiančią Babilono armiją.
Staigi Josijo mirtis pažymėjo kritinį posūkį įvykiuose Judėjai ir asmeniškai Jeremijui. Kol pranašas gedėjo religingo karaliaus netekties, tauta buvo įtraukta į tarptautinių konfliktų sūkurį. Jehiochazas valdė tik tris mėnesius ir pateko į Egipto Necho rankas. Necho tada paskyrė Jehiojakimą į Dovydo sostą Jeruzalėje. Staigūs įvykiai ne tik paliko Jeremiją be jokios politinės paramos, bet ir atvėrė jam kelią žiaurioms apostatų lyderių intrigoms, kurie mėgavosi Jehiojakimo palankumu.
Labiausiai kritiški metai 609–586 negali būti lyginami su jokiu kitu Senosios Sandoros laikotarpiu. Politiniu požiūriu Judėjos nacionalinė nepriklausomybė artėjo prie pabaigos, o tarptautiniai konfliktai, kurie galiausiai atvedė Jeruzalę prie griuvėsių, metė mirtinas šešėlius ant Judėjos. Religinėje srityje senos nuodėmės, kurias Josijas išnaikino, sugrįžo Jehiochazo valdymo metu. Po Josijo laidotuvių kanaaniečių, egiptiečių ir asirų stabai buvo sugrąžinti į savo senąsias vietas. Jeremijas be baimės ir be perstojo įspėjo žmones apie artėjančią katastrofą. Tačiau jo paties tauta jį persekiojo, nes jis tarnavo apostatinei tautai, kuriai vadovavo nedievobaimingi lyderiai. Palyginti su nuolatiniu kentėjimu ir nerimu, kurį Jeremijas patyrė tarnaudamas tautai, kurios valstybė žlugo, kankinio mirtis būtų buvusi jam palengvėjimas. Vietoj to, kad žmonės klausytųsi žinios, kurią pranašas atnešė iš Dievo, jie persekiojo pranašą.
298 Senasis Testamentas kalba
Judėja buvo ištikta krizės po krizės, kol beveik buvo sunaikinta, bet niekas nekreipė dėmesio į Jeremijo įspėjimus. 605 m. pr. Kr. pažymėjo pradžią Babilono nelaisvei kai kurių Jeruzalės gyventojų, tačiau Jehiojakimas prisiekė ištikimybę puolantiems babiloniečiams. Egipto ir Babilono kovoje, kuri tęsėsi likusiais Jehiojakimo valdymo metais, Jehiojakimas padarė lemtingą klaidą: jis sukilė prieš Nebukadnecarą, pagreitindamas 598–597 metų krizę. Ne tik Jehiojakimo valdymas staiga baigėsi jo mirtimi, bet ir jo sūnus Jehiochinas bei maždaug dešimt tūkstančių Jeruzalės vadovaujančių gyventojų buvo ištremti. Miestas išlaikė tik tautinės egzistencijos pavidalą, nes valdžia buvo žemesnių socialinių sluoksnių rankose, kurias vadovavo marionetinis karalius Zedekijas.
Religinė ir politinė kova tęsėsi dar dešimt metų, o Judėjos nacionalinės viltys žlugo. Nors Zedekijas kartais domėjosi Jeremijo patarimais, jis dažniausiai pasiduodavo proegiptiečių partijai Jeruzalėje, kuri skatino maištą prieš Nebukadnecarą. Taip Jeremijas kentėjo kartu su tauta per paskutinę Jeruzalės apgultį. Ištikimas pranašas savo akimis matė daugelio pranašų prieš jį dažnai ištartų pranašysčių išsipildymą. Po keturiasdešimties metų kantraus įspėjimo Jeremijas liudijo žiaurią pabaigą: Jeruzalė liko smilkstančių griuvėsių pavidalu, o šventykla buvo nugriauta iki pamatų.
Jeremijas susidūrė su stipresne opozicija ir gausesniais priešais nei bet kuris kitas Senosios Sandoros pranašas. Atkreipkite dėmesį, kaip jis kentėjo dėl žinučių, kurias pranašavo. Kai jis sulaužė molinį indą viešame kunigų ir vyresniųjų susirinkime Hineno slėnyje, jis buvo suimtas šventyklos kieme. Kunigas Pašchūras jį sumušė ir įkalino į rėmus [Jer 19-20]. Kitą kartą jis paskelbė šventyklos kieme, kad šventovė bus sunaikinta. Kunigai ir pranašai masiškai pakilo prieš jį ir reikalavo jo mirties bausmės. Ahikamas ir kiti kunigaikščiai jį gynė ir išgelbėjo jo gyvybę, tačiau Jehiojakimas vietoj to pralietė Urijo, kito pranašo, skelbiančio tą pačią pranašystę, kraują [Jer 26:1 –2].
Hanijo asmenyje Jeremijas susiduria su melagingu pranašu [Jer 28]. Jeremijas viešai nešioja medinį jungą, simbolizuojantį Babilono nelaisvę. Hanijas jį nuplėšia ir neigia žinią. Jeremijas laikinai pasitraukia, bet vėliau vėl pasirodo kaip Viešpaties atstovas. Pagal savo pranašystę Hanijas miršta iki metų pabaigos.
Jeruzalėje ir tarp nelaisvėje esančių Babilone kiti pranašai priešinasi Jeremijui ir jo pranašystėms [Jer 29]. Tarp jų buvo Achabas ir Zedekijas, kurie ragino tremtinius nepaisyti Jeremijo patarimų, nesikurti ir nesiruošti septyniasdešimčiai metų nelaisvėje. Vienas tremtinių, Šemaja, net rašo Zefanijui ir kitiems kunigams Jeruzalėje, kad apkaltintų ir įkalintų Jeremiją. Kiti tekstai atspindi įvairių neįvardytų pranašų opoziciją.
Net jo gimtojo miesto gyventojai pasisuko prieš Jeremiją. Tai atsispindi trumpuose paminėjimuose [Jer 11:21 -23]. Anatoto gyventojai grasino Jeremijui mirtimi, jei jis nenustos pranašavęs Viešpaties vardu. 19. skyrius 299 Galiausiai tarp jo priešų buvo ir tautos vadovai. Iš Jeremijo patirčių gerai žinoma konfrontacija su Jehiojakimu. Vieną dieną Jeremijas išsiuntė į
Žemėlapis
informacija iš žodyno
Jeremiah
raised up or appointed by Jehovah.
(1.) A Gadite who joined David in the wilderness (1Chr 12:10).
(2.) A Gadite warrior (1Chr 12:13).
(3.) A Benjamite slinger who joined David at Ziklag (1Chr 12:4).
(4.) One of the chiefs of the tribe of Manasseh on the east of Jordan (1Chr 5:24).
(5.) The father of Hamutal (2Kings 23:31), the wife of Josiah.
(6.) One of the "greater prophets" of the Old Testament, son of Hilkiah (q.v.), a priest of Anathoth (Jer 1:1 ; 32:6). He was called to the prophetical office when still young (Jer 1:6 ), in the thirteenth year of Josiah (B.C. 628). He left his native place, and went to reside in Jerusalem, where he greatly assisted Josiah in his work of reformation (2Kings 23:1-25). The death of this pious king was bewailed by the prophet as a national calamity (2Chr 35:25).
During the three years of the reign of Jehoahaz we find no reference to Jeremiah, but in the beginning of the reign of Jehoiakim the enmity of the people against him broke out in bitter persecution, and he was placed apparently under restraint (Jer 36:5 ). In the fourth year of Jehoiakim he was commanded to write the predictions given to him, and to read them to the people on the fast-day. This was done by Baruch his servant in his stead, and produced much public excitement. The roll was read to the king. In his recklessness he seized the roll, and cut it to pieces, and cast it into the fire, and ordered both Baruch and Jeremiah to be apprehended. Jeremiah procured another roll, and wrote in it the words of the roll the king had destroyed, and "many like words" besides (Jer 36:32 ).
He remained in Jerusalem, uttering from time to time his words of warning, but without effect. He was there when Nebuchadnezzar besieged the city (Jer 37:4 ; 37:5), B.C. 589. The rumour of the approach of the Egyptians to aid the Jews in this crisis induced the Chaldeans to withdraw and return to their own land. This, however, was only for a time. The prophet, in answer to his prayer, received a message from God announcing that the Chaldeans would come again and take the city, and burn it with fire (Jer 37:7 ; 37:8). The princes, in their anger at such a message by Jeremiah, cast him into prison (Jer 37:15 etc.; 38:1-13). He was still in confinement when the city was taken (B.C. 588). The Chaldeans released him, and showed him great kindness, allowing him to choose the place of his residence. He accordingly went to Mizpah with Gedaliah, who had been made governor of Judea. Johanan succeeded Gedaliah, and refusing to listen to Jeremiah's counsels, went down into Egypt, taking Jeremiah and Baruch with him (Jer 43:6 ). There probably the prophet spent the remainder of his life, in vain seeking still to turn the people to the Lord, from whom they had so long revolted (Jer 44:1 etc.). He lived till the reign of Evil-Merodach, son of Nebuchadnezzar, and must have been about ninety years of age at his death. We have no authentic record of his death. He may have died at Tahpanhes, or, according to a tradition, may have gone to Babylon with the army of Nebuchadnezzar; but of this there is nothing certain.
EBD - Easton's Bible Dictionary